‘Umar ibn ‘Ata
bin Abi Al-Khuwar papasakojo, kad Nafi bin Jubair pasiuntė jį pas As-Sa’ib bin
Yazid, sūnėną iš motinos pusės Namir, klausdamas jo apie tai, ką Mu’awiyah darė
po maldos. Jis pasakė: "Aš meldžiausi Džiumą su Mu’awiyah ir kai jis baigė
(vesti maldą), aš atsistojau savo vietoje ir pasimeldžiau (nafl). Kuomet aš
baigiau, jis pasišauke mane ir pasakė: "Daugiau nedaryk to, ką tik ką padarei.
Kai meldiesi Džiumą, neapjunk jos su kita malda prieš tai su kuo nors
nepasikalbėjęs ar neišėjęs iš mečetės. Pranašas (salAllahu aleihi wa salam) mums
liepė išskirti maldas. Viena malda negali būti apjungta su kita malda, kol
nepasikalbama arba neišeinama (iš maldos vietos)." (Muslim)
Ibn Taimiya
pakomentavo, jog šis hadisas reiškia, kad tikintysis, pasimeldęs bet kokią fard
maldą turi atskirti ją nuo sunna maldos žodžiu, veiksmu, ar vietos pakeitimu.
Nevalia vos pabaigus melstis fard iškart stotis ir toje pačioje vietoje melstis
sunna (ir atvirkščiai).
No comments:
Post a Comment